Stipriai sugniaužti delnai, alsavimas įgauna pagreitį.
Viena mintis veją kitą, lyg pavasario vėjas sugrįžusį paukštį.
Stebi, kaip sugrįžęs sparnuotasis kovoja su už jį stipresne jėga. Bet staiga vėjas nurimsta.
Lėtai atgniaužiu delnus, kvėpavimas tampa tolygus.
Delnuose pražįsta dar neregėta gėlė.
Tai aš. Bet kita.